AG karpiniai / Apie mane

Apie mane

IMG_2295

KALBĖJO MAN MEDŽIAI IR PAUKŠČIAI...

Esu žemaitė. Nors Vilnijoje gyvenu jau daugiau negu 30 metų, laikas manyje neišdildė žemaitiškų bruožų: pagoniškos pasaulėžiūros, noro “lyginti svietą”, nonkonformizmo.

. Visą laiką mane traukė menas, net penkiolika metų mokiau vaikus dailės. Laikui bėgant susidomėjau karpiniais, nes tai, matyt, leido man tiksliausiai išreikšti savo jausmus, svajones, troškimus. Šis susidomėjimas atėjo sulaukus brandaus amžiaus, panašiai kaip literatūrinę kūrybą kažkada pradėjo klasikė Žemaitė, kurios gimtinę matydavau įsilipusi į saldinę obelį savo tėviškėje.

Mano darbų “veikėjai” – medžiai, paukščiai, žolynai, gėlės. Aš manau, kad būtent jie labiausiai veikia žmogų, yra neatskiriama jo pasaulio dalis. Mano karpiniai – tai nuolatinis įrodinėjimas, kad paukštis ar medis turi sielą, mums nesuprantamą likimą ir jam vienam skirtą svarbią misiją.

Kartais galvoju, ar yra kas stipresnis už medį, su kuriuo Motina Gamta dalijasi savo stiprybe?

Kas yra šventesnis už paukštį, skraidantį dvasių keliais ir iš aukštybių stebintį mūsų darbus?

Kai atsiremi į medį ir stebi paukštį, čiulbantį šakų vainike ar sklandantį dangaus žydrynėje, pajunti, kaip žemiškos mintys apsivalo nuo kasdienybės ir laikinumo, įgauna dangišką grynumą ir pradedi tikėti savo būties prasmingumu ir pilnatve.

Kartais man atrodo, kad mano širdis – kalėjimas, iš kurio stebuklingi medžiai ir raibaplunksniai paukščiai tiesiog veržte veržiasi į laisvę – į karpinius, kad , trumpam sustingę, parodytų savo tikrąją esmę, kiaurai peržvelgtų mus ir, nors iš akies, kuo tiksliau pasvertų mūsų sielas. Kuo didesnius likimas man siunčia išmėginimus, tuo įvairesni raštai ir siužetai spiečiasi mano sieloje, tuo, atrodo, lengviau žirklės išvinguriuoja margus raštus. Tai saugo mane nuo savigraužos, agresijos, pavydo, todėl visą laiką stengiuosi, kad mano darbai apsaugotų žmones nuo blogos akies, puikybės, tiesos monopolio, valdžios troškulio ir kitų bjaurių mūsų sielos “darbo atliekų”.

Anksčiau, kurdama paveikslus, aš galėjau drąsiai pasakyti, ką reiškia tas ar kitas mano darbas. Dabar aš vis daugiau abejoju, negaliu net sau vienareikšmiškai atsakyti į svarbius klausimus.

Ar tie du paukšteliai, giedantys mano sukurto medžio širdyje, yra stebuklingi giesmininkai, ar kažkas asmeniško, išsiilgto? Ar juodas paveikslo fonas tik paryškina paslaptingus šakų hieroglifus, ar tai tik siena, į kurią atsimuša jautrios sielos žmogus, jo siela verkia, bet nepajuoduoja?

O gal kūrybos prasmė ne mano, o mano mokinių karpiniuose, dukters piešiniuose, kuriuose pilna karpinių motyvų? Gal ji glūdi vienišės baugščios penktokės šypsenoje, kai ji, kelis mėnesius slapta stebėjusi mano darbą, pagaliau prisėdo šalia ir dar neįgudusia ranka sukūrė nesudėtingą karpinį? Gal mano kūrybos viršūnė buvo paskelbta dviejų ketvirtokų indėnišku šūksniu, kai jie, nepriimti į krepšinio sekciją, atėjo į karpymo būrelį ir pirmieji darbai jiems pasisekė ne prasčiau negu mergaitėms?

Tokių ar kitokių klausimų kyla vis daugiau, ir atsakymų į juos ieškau savo kuriamuose medžiuose, paukščiuose, žolynuose…

Ada Germanavičienė

Svečių knyga

Čia galite palikti savo komentarus apie puslapį, palinkėjimus ir pan.

Rašykite man

Čia galite palikti man žinutę. Nepamirškite nurodyti teisingo savo el. pašto adresą.